Viskas juk facebook’e. Visi visų pasidžiaugimai, visos nelaimės, nerimas, visos savęs gailėjimosi apraiškos, lydimos moteriško Milosh balso. Viskas susivynioja į facebook timeline’o paklodę, o kai pasidaro vėl lygiai taip pat savęs gaila, kaip prieš kokius 7 mėnesius, tai nutirpsta smilius scroll’inant history su tikslu vėl pamyžčiot į pėdkelnes.
Todėl sugalvojau sau šitą naują blog’ą, kuris, gali būti, numirs neįtikėtinai greit, nes:
a) nebeužteks laiko
b) nusibos
c) niekas neskaitys, nes people care about personal blogs so less, they almost pass out.
Bet aš apsimesiu, kad visata man atsiuntė ženklą + pasakoti apie save, man visiškai kala į klyną. O juk reikia daryti viską, kas kala į klyną, t.y. daro tave laimingu, nes būti laimingu yra privaloma.
Todėl gimė Pasakorius – kitokia pasakų pusė. Nes viskas dabar labai kitoniškai. Nes viskas dabar daug įdomiau.
Welcome to me!
pasakorius 
As skaitysiu, jau pasiilgau Jusu rasymo! Tuoj dar tik lietuviska klaviatura idiegsiu ir galesiu rasyti komentarus be kaltes jausmo.
Jusu rasymas toks apie tikrove bet sugebantis atitraukti nuo per dideliu debesu virs galvos (tu tokiu nereikalingu). Ir muzika visada pasidalindavote idomia! Sekmes, tikiuosi blogas nemirs!
LikeLike
Kaip malonu! Labai ačiū Beata 🙂
LikeLike
Ar kitoniskai, ar lakoniskai, vistiek labai idomu! Dievinu tavo stiliu :)*
LikeLike
Ačiūū jėėė!
LikeLike
Jo, jo, what Jurga said. Išsiilgau tavo stiliaus, feisbuke ir instagrame nepakanka jo, taip kad VARYYYYYK. Taip tiksliai uždedi pirštus ant kažkurių kasdienybės pulsavimų, kad net šokt per savo stiklinę sieną norisi, ujej.
Ir šiaip, man labai patynk’ tavo požiūris, kad va, kiek rašysis, tiek rašysis, no strings attached ir viską, labai gerai.
LikeLike
kilst nuo žemės 🙂 ačiū, Jul!
LikeLike