We are the kids our parents warned us about

   
Vieną dieną atėjo apšepęs sienų dekoruotojas ir aš dar labiau pradėjau mėgti baltą. O dar tą patį vakarą kai jis išėjo ir mūsų taurėse įsisuko raudonas vynas, mano Jis manęs paklausė kur aš norėčiau gyventi. O tu?Dubajuj gal. Laikinai. Tada gal Floridoj.  

Kaip gerai, kad gyvenimo nesuplanuosi. 

– Labai šilta lauke, gal pasivaikštom valandėlę?  

– Gerai, pasivaikštom! 

– Nori alaus? 

– Noriu. 

Tai sėdim parke tris valandas ir tingim nusipirkti alaus.    

Advertisements
We are the kids our parents warned us about

Pizza gets to your house before the police

   
Lova stovi vidury kambario, bet vistiek aš miegu prie sienos. O apsiblaususį rytą pasitinku su kava be kofeino ir jokių iškilmingų kalbėjimų apie sielą. Kaimynas ardosi bandydamas užrakinti savo buto duris kiekvieną rytą lygiai 8:44. Tada ateina paštininkas. Su krūva laišku ne man. Ir suprantu kad manęs čia nėra. Užsidedu kepurę ir einu lauk. Ir tas momentas tik mano. Klaipėdoj kepurės momentas niekada nėra tik tavo. O Londone yra. 

Tie mėnesiai ilgėja, nors darbo labai daug, tas darbas sau, ir labai madingas. Bet net ir kasdien masažuojama pozityvo gysla, kartais susiaurėja ir vėl norisi prisigerti kartu su cigarečių dūmų vaiduokliais. Ir tada aš vėl patenku į tą kategoriją žmonių, kurie rašo tik tada kai jiems liūdna. 

Šiandien norėčiau eiti nesibaigiančiu tiltu. Vienoj rankoj apelsinas, kitoj – medinis šaukštas. Ir jokio interneto.

Pizza gets to your house before the police

My train of thoughts derailed. There were no survivors.

007084def7254e902cf1e8bb07e9e834

Sapnavau sluoksniuotos tešlos tortą, matematikos mokytoją ir dvi braziles prostitutes. Ir po tokio naktinio komplekto labai sunku save dar kažkuo nustebinti. Todėl tupinėju nuo vieno darbo prie kito ir nieko nepadarau. Nors iš tikrųjų tai padarau. Bet rodos, kad nepadarau. Baba sakė, kad kai rodos, tai reik žegnotis. Kažin kuriuo atveju Dievas labiau susinervintų, ar jei neteisingai žegnočiaus, ar jei iš vis nesižegnočiau?

Iš tiesų pasaulis man šiandien yra tikrai kur kas gailestingesnis, nei aš pati sau. Bet juk visada taip būna. Pasimuistau ir vėl kaip nauja.  Bet taip noris užvažiuot sau per galvą kelioniniu lygintuvu ir tiesiog dirbti netrukdžius kitiems. Juk savaitės vidurys ir visiems jau pagaliau praėjo hangoveris.

My train of thoughts derailed. There were no survivors.

The Better Source of Egoism

FullSizeRender (12)

Sapnavau, kad esu gera. Sapnavau kad nesumaišiau baltų skalbinių su spalvotais.

Paskutiniu metu užgriuvo mintis, kad nieko nemokamo nebūna. Nieko. Bet va vistiek bandau pasmeigti ant šakutės paskutinį lėkštėje likusį marinuotą grybą. Niekieno nepastebėta. O juk už tą grybą reikės atidirbti. Gal ne iškart, bet reikės.

Kaip noriu taip gyvenu, ir tokia madinga visa šita laisvė. Bet kartais atrodo, kad aš taip dažnai tiesiog imu ir nešu, kišu, kiek telpa. O duoti kažkaip nebenoriu, nebemoku, nebeturiu kada.

Duoti truputį daugiau nei galbūt gausiu. Duoti, nepaisant to, kad galbūt kartais ateis ir dar daugiau atims. Šitas variantiškumas man jau atrodo kažkoks neteisingas. Pasiglostau, kad ne viena tokia.

Jei savo rankas ir krūtinės ląstą atpalaiduotume, man rodos, žmonių rūšis būtų daug naudingesnis vienetas.

Ir tada tas grybas būtu toks trigubai užtarnautas.

The Better Source of Egoism

The deadline for complaints was yesterday

Aš visada labiau mėgau tuos miestus, kurie turi tramvajus. Šitie troliebuso ir traukinio mišrūnai suteikia miestui kažkokios jaukios dvasios, o automašinos pagaliau gali važinėti ir bėgiais. Tokia kieta betvarkė!  Savaitę leidžiu Gotenburge. Žiauriai malonus miestas. Žmonės gražiai kalba, verda skanias sriubas, negaili krevečių ir turi dviračių greitkelius. Jaučiuos geriau nei namie tik todėl, kad kambarinė kasdien pakloja lova ir papildo mini barą.Išlindus iš vis dar labai šilto Londono, Gotenburgas iškart įvilko į paltą. Beveik kaip Lietuvoj. Visi jau graudžiai verkia, kad šalta, kad ryte mašinų stiklai jau gramdymo būsenos, o aš pasiilgau to vilnonių kojinių etapo. Nes aš neturiu mašinos. Kol Vilniaus energija neatsuko čiaupo, išlipus iš dušo gražiai susitraukia speneliai, o grižus vakare kartu su arbata lyžteli ir žolynų trauktinės. O paskui, žinoma, toliau geras pusmetis žiemos. Nu bet toks kraštas, ką dabar daryti? Pirkti gražius ilgaaulius, megzti pirštines arba varyt poledinės žūklės. Visi etapai turi pliusų.

The deadline for complaints was yesterday

Parachute down from cloud cuckoo land

IMG_0984

Visada svajojau miegoti, kol nusilups šonai, ilgai gerti kavą, surietus pirštus vilnonėse kojinėse, apsimesti, kad nesidirba, todėl nukulniuoti į turgų ir nusipirkti tikrais grūdais lęsintą viščiuką. Grįžus palaistyti palangių daržą ir pagavus nežmonišką įkvėpimą(obviously), sukurti kažką, už ką žiauriai faini žmonės mokėtų man didelius pinigus ir apie mane parašytų koks nors kietas gyvenimo būdo žurnalas.

Tai žinokit viskas, išskyrus kažką, didelius pinigus ir kietą žurnalą, jau išsipildė. Tik su vilnonėm kojinėm dar per karšta. Nu.

Aš išsikrausčiau. Pirma iš proto, paskui iš Lietuvos. Tai dabar jau tikrai tikrai turiu daug laiko pasiskųsti ir dar daugiau laiko viskam nuveikti.

Londonas. Mišrainė. Čia žiauriai visko daug. Čia tiek visko daug, kad kartais pagaunu save sriūbaujant. Kaip kokia sovietinio blokinio daugiabučio baba: “prie ruso buvo geriau”. Jezau.

Visada maniau, kad esu pakankamai kietas mauglis ir vietos pakeitimas manęs visiškai arba beveik neįtakos. Error. Tiesą pasakius, galva apsisuko taip, kad rodos čia įvyko labai rimta tarpkontinentinė migracija. Nors juk viskas labai normalu. Bet kai viskas normalu, tai nebe taip įdomu.

Todėl jau pagaliau pradedu tvarkyti tuos reikalus, nes davai atseit kieti žurnalai jau nori apie mane rašyti.

Parachute down from cloud cuckoo land

Šitoj pasakoj aš esu vilkas

cute

Viskas juk facebook’e. Visi visų pasidžiaugimai, visos nelaimės, nerimas, visos savęs gailėjimosi apraiškos, lydimos moteriško Milosh balso. Viskas susivynioja į facebook timeline’o paklodę, o kai pasidaro vėl lygiai taip pat savęs gaila, kaip prieš kokius 7 mėnesius, tai nutirpsta smilius scroll’inant history su tikslu vėl pamyžčiot į pėdkelnes.

Todėl sugalvojau sau šitą naują blog’ą, kuris, gali būti, numirs neįtikėtinai greit, nes:

a) nebeužteks laiko

b) nusibos

c) niekas neskaitys, nes people care about personal blogs so less, they almost pass out.

Bet aš apsimesiu, kad visata man atsiuntė ženklą + pasakoti apie save, man visiškai kala į klyną. O juk reikia daryti viską, kas kala į klyną, t.y. daro tave laimingu, nes būti laimingu yra privaloma.

Todėl gimė Pasakorius – kitokia pasakų pusė. Nes viskas dabar labai kitoniškai. Nes viskas dabar daug įdomiau.

Welcome to me!

Šitoj pasakoj aš esu vilkas